Parke   pagrindinius   plotus  užima  miškai,  pievos  ir  dirbami  laukai.  Be  to  yra  sodų,  įvairių  želdinių. Sutinkama nemažai retųjų bei vaistingųjų augalų.
Miškai. Asvejos regioninio parko miškai užima pietinę, vieno didžiausių Lietuvos masyvų, Labanoro - Pabradės girios dalį. Tačiau sengirės daugiausia išlikę tik apie Baluošų ežerą. Dalis miškų susiformavo buvusiose ariamose, kaimų bei vienkiemių žemėse. Asvejos regioniniame parke daugiausia auga spygliuočių medynai, kurių tarpe ryškiai dominuoja pušynai, užimantys daugiau kaip pusę visų medynų ploto. Didesnį pušynų paplitimą, sąlygoja lengva paviršiaus litologija ir drėgmės trūkumas. Nemažai auga vertingų kietųjų lapuočių rūšių - ąžuolynų, juodalksnynų. Parko miškuose vyrauja pusamžiai medynai.
Krūmynai. Tarp dirbamų laukų ir pievų plotų įsiterpę daug sausų ir šlapių krūmynų, atsiradusių daugiausia iškirtus subrendusius medžius arba užaugus apleistiems plotams. Laikui bėgant, jeigu tie plotai nesukultūrinami, juose atsiranda įvairūs gojeliai, miškeliai arba dar padidėja miškų plotai. Dažnai tokie alksnynų krūmynai tęsiasi palei ežero krantą ir atlieka vandens apsauginę funkciją. Minėti gojeliai plačiau paplitę Dubingių, Ciūniškių, Miežonių, Laumikonių ir Purviniškių kaimuose, kur įvairesnė augalijos danga. Juose, karbonatinguose priemoliuose ir žvyruose, medyną sudaro eglė, ąžuolas, beržas, smėliuose - pušis. Salia gojelių, trake auga lazdynai, šermukšniai, šaltekšniai, avietės, karklai. Dirvos paviršių paprastai dengia pievų.miško dirvonų augalija. Pasitaiko dilgėlių, jonažolių, žemuogių, mėlynių, garšvų, kiškiakopūsčių, medučių, viržių, vanagių, veronikų, miglių, gardūnyčių. Šlapiose vietose augančiuose alksnių krūmuose, žalioje dangoje sutinkamos įvairios viksvos, pelkinė vingiorykštė, raudonoji žiognagė ir kitos šlapių augimviečių žolės.
Pievos. Aukštaičių aukštumos kalvotam moreniniam reljefui, o tuo pačiu ir regioninio parko teritorijai, būdingos pievos, ypač šlapios. Pievos daugumoje susidarę nedideliais ploteliais kalvų ir ežerų pakrantėse. Visos pievos pagal reljefą ir vandens režimą bei jo dinamiką skiriamos į užliejamąsias ir žemuogines pievas. Užliejamų pievų parke beveik nėra, nebent pačiuose pievų pakraščiuose palei upelius. Žemuoginės pievos - tai neužliejamos pievos, atsiradusios žmogaus ūkinės veiklos dėka užleidus dirbamus laukus, iškirtus miškus, krūmus. Parko teritorijoje daug drėgnų pievų, jos užima gausias daubas, raguvas, pažemėjimus ežero pakrantėse. Jos apaugę labai įvairia augalija. Vietomis tai grynos žemapelkės, maitinamos mineralizuotais vandenimis, vietomis dalis pelkių jau pereina į aukštapelkes. Gana vešlią žemapelkių augaliją iš viksvų, švylių, peikimų asiūklių, ajerų, švendrių, pelkinių lipikų, pelkinių trindažolių ir t.t. keičia prie skurdžių mitybos sąlygų prisitaikiusi augalija. Svarbiausi jos atstovai: įvairios kiminų rūšys, gailiai, bąlažuvės.

Gegūnė

Saugomų rūšių radimvietės. Pagal 1993 m. tyrimų rezultatus, saugomų augalų rūšių augimvietės Asvejos regioniniame parke paplitusios visoje parko teritorijoje. Auga raiboji gegūnė, miškinė plikaplaiskė, miškinė žiomenė, pelkinis viržis. Galima aptikti ir Europos buveinių direktyvos saugomas rūšis: žvilgančioji riestūnė, dvilapis purvuolis, vėjalandinė šilagėlė, plikažiedis linalapis, stačioji dirvuolė.

Vėjalandė šilagėlė

Saugotinos augalų rūšys pasiskirstę gana netolygiai. Kaip jau minėta, didžiausia saugomų rūšių koncentracija yra Leikštinio ir Purvino ežerų paežerinėse pelkėse. Saugotinų augalų kiekiu išsiskiria statūs miškingi pietiniai dubaklonių šlaitai, ypač apaugę ąžuolynais, išretėję termofiliniai šlaitų pušynai. Sausesnes augimo sąlygas mėgstantys retesni pievų augalai daugumoje klesti įvairaus statumo atviruose šlaituose.

Saulašarė