Ilgiausio Lietuvos ežero apylinkėse gausu geomorfologinių, hidrografinių, botaninių vertybių.  Pagrindinis parko kraštovaizdžio struktūrinis elementas – Asvejos ežeras. Tai ilgiausias (ilgis 22 km, su Žalktynės ir Vyriogalos įlankomis 30 km), trečias pagal gylį (giliausia vieta 50 m) ir vienas didžiausių Lietuvos ežerų. Ežere 5 salos, o jo kranto linijos ilgis net 72,5 km, vertingi ir įdomūs Šakymo ir Šakimo pusiasaliai. Ypač vertingus kompleksus parke atstovauja du ilgi Asvejos ir Smailių rininiai kloniai, skrodžiantys parko teritoriją. Įspūdingai atrodo ypač aukšti ir statūs Asvejos ežero šlaitai: Liudgardo ir Dubingių. Iš Suoselio ežero ištekantis Jurkiškio upelis, kurio dugnas nusėtas akmenimis, primena kalnų upokšnį. Jo vagoje guli didžiulis akmuo, vadinamas „Puntuko vaiku“, valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Upelio šlaituose yra nedidelių atodangų.
Parke yra vertingų pelkinių kompleksų, iš kurių pagrindinis – Purviniškių – paskelbtas telmologiniu draustiniu, pasižymintis retų augalų bei gyvūnų rūšių gausa. Natūralias vagas išlaikė Žvernos, Gracinės, Dubingos, Baluošos upeliukai, kurie suteikia parko kraštovaizdžiui dar didesnės gamtinės įvairovės ir patrauklumo.
Parko teritorijoje yra išlikę senųjų ąžuolynų Šakymo pusiasalyje, juodalksnynai – Purviniškių pelkėje. Miškai užima pietinę, vieno didžiausių Lietuvos masyvų, Labanoro – Pabradės girios dalį. Prie Baluošų ežero, Baluošų kraštovaizdžio draustinyje yra išlikusių sengirių. Parke daug vertingų medžių: valstybės saugomi Beržos, Abejučių, Karpakėlio ir Purvino ąžuolai.